Dėmių skalbimas upėje

Kavinės „Vero Cafe“ lankytojus pakviečiau ant staltiesės flomasteriais užrašyti labiausiai įsiminusias (galbūt įskaudinusias) reakcijas į dėmę. Jas kaip blogus prisiminimus pažadėjau išplauti upėje - 2024m. birželio 15–18 d. Karasjoke, Norvegijoje, Samių šiuolaikinio meno centre vykusiame performansų festivalyje „Performanso studijos Samių žemėje“.

Iš viso kavinės lankytojai paliko 50 frazių ir dar 14 užrašė performansų festivalio Norvegijoje dalyviai. Didžiąją dalį frazių (49) kaip „nu blemba“, „Klasika!“, „Nespėjo apsirengt, jau purvina“, „Nevala, visa į mamytę, kaip visada“, priskirčiau negatyvioms, 12 – pozityvioms („Nėra to blogo, kas neišeitų į gera!“, „Ai, tai čia mano vaikas ištepė!“ ir pan. ). Poros, užrašytų užsienio kalbomis, nepavyko suprasti.

Skalbimo performanso ėmiausi įkvėpta Erikos Fische-Lichte teksto „Performatyvumo estetikos ištakos“. Jis padrąsino eksperimentuoti su performanso žanru kaip būdu siekti performanso dalyvių transformacijos, pasiūlyti ne apčiuopiamą kūrinį, o įvykį, patyrimą, pokytį.

Staltiesę Karasjohkos upėje norėjau plauti tik vandeniu, neskubėdama, jautriai ir asmeniškai prisiliesdama prie to, kuo pasidalino mano pasiūlymu susidomėję žmonės, neteršdama upės agresyviomis priemonėmis ir nesiekdama staltiesės tobulumo, numatydama palikti staltiesę balinti saulei ir džiovinti vėjui. Taip, sakiau sau, pakviesiu juos veikti lygiomis teisėmis, o žiūrovams priminsiu, kaip nuo šiuolaikinio skalbimo automatinėse mašinose yra nutolęs skalbimas rankomis upėje. Tikėjausi, kad pati aplinka pakuždės vietą ir detales, juolab, kad festivalio organizatorė Marija Griniuk kvietė dalyvius ieškoti kultūrinių jungčių tarp lietuvių ir samių kultūrų.

Samių muziejaus Karasjoke ekspozicijoje apie skalbimą pasakoja vienintelė nuotrauka iš 1953–ųjų, kurioje užfiksuota mergaitė su lėle, dalyvaujanti drabužių skalbime prie upės. Kaip vieną iš vietų, kur tuomet būdavo skalbiama prieš atsirandant individualioms skalbimo mašinoms, vietiniai man minėjo patiltę. Ją ir pasirinkau savo meniniam vyksmui.

Improvizuotu lieptu tapo pakrantėje aptikto medinio prekių padėklo/paletės, dalis. Suknelę atstojo dvi susiaustos ir juosta surištos paklodės iš kempingo, kur buvome apsistoję. Patiko melsva jų spalva – priminė etnografinėje samių kaimo sodyboje matytą drabužį. Jis buvo tarsi džiovinamas, tarsi vėdinamas ant skersinio palei išorinę namo sieną.

Išgirdęs apie mano performanso planus, samis Četil pasisiūlė sukalti džiovyklę, primenančią senosiose samių sodybose naudotas daugiausia elnio kailių džiovinimui, bet pravertusias ir kailio ar vilnos gaminiams vėdinti, sunkesniems skalbiniams džiovinti.

Ruošdamasi šiam kūriniui atradau drobių skalbimą apdainuojančią lietuvių liaudies dainą „Pas šaltą šaltinėlį“ ir jos fragmentą panaudojau pasirodymo pradžioje. Vėliau nuskambėjo bažnyčios varpų įrašas, tarsi kviečiantis maldai, nuodėmių išpirkimui.

Tuomet nuėjau prie upės, įsitempiau į vandenį savo „lieptą“ iš paletės, pritūpusi pamerkiau staltiesę į vandenį, tryniau užrašytus žodžius, skalavau juos vandeniu. Dvidešimt minučių gana lėtai progresuojančio veiksmo kaip diena ir naktis kontrastavo su kasdienybe: įmetei į skalbyklės būgną, uždarei dureles, įpylei skalbiklio, paspaudei mygtuką ir „skalbi“.

Jaučiau vandens vėsą ir kad rankos yra pamiršusios gręžti vandenį iš nemažo audinio gabalo. Kartu jaučiau, kad skalbimas rankomis teikia panašų pasididžiavimo savimi jausmą kaip drabužio suadymas ar užlopymas. O kas, jei mes niekada nebuvome modernūs? Šis prancūzų filosofo ir meno sociologo Bruno Latouro iškeltas klausimas jaudina ir mane. „Atsiradus žodžiams „modernus“, „modernizacija, „modernybė“, jais kontrasto principu apibrėžiame archajišką ir nusistovėjusią praeitį“, kurdami skirtį tarp „laimėjusiųjų ir pralaimėjusiųjų“, – rašė Latouras. O kas, jei išsivadavę iš vargo skalbti, taisyti drabužius, auginti sau maistą, judėti, naudojant savo kūno galią, visgi pralaimime? O kas, jei griežtas skirstymas į švaros ir nešvaros kategorijas, apie kurias kalbėjo Douglas, meta praktiškai nerealizuojamą iššūkį išlikti „tobulam“ netobulame pasaulyje?

Nenorėčiau, kad namuose nebūtų skalbimo mašinos. Nenorėčiau visų savo drabužių skalbti rankomis. Bet kitais kartais, prie kitų upių, norėčiau pakviesti bendruomenes skalbimo rankomis patirčiai. Jaučiu, kad tai gali būti būdas pajusti savo rankų galią teigiamam pokyčiui kurti, malonumą pasirūpinti savo drabužiu – „antrąja oda“ – savarankiškai, o ne spustelėjus mašinoje „skalbimo rankomis ciklą“.