Remdamasi Afrikos genčių ir vakarietiškų kultūrų etnografiniais tyrinėjimais, britų antropologė Mary Douglas šiuolaikinę švaros sampratą kildina iš žmogaus noro susidėlioti savo pasaulį į suprantamas struktūras, kur viskas turi savo vietą. Nešvara laikomi tie dalykai, kurie atsiduria už sistemos ribų: netgi švarūs batai atrodytų kuriantys nešvarą, padėti ant pietų stalo, taip pat ir maistas, užtiškęs ant drabužio.
Douglas taip pat teigia, kad nėra gryno ir absoliutaus purvo. Nešvara egzistuoja ją matančio žmogaus akyse. Sekant šia mintimi atrodytų, kad nematant dėmių jų egzistavimas neturėtų visiškai jaudinti. Laimingi aklieji?
Vargu, nes dėmes ant jų drabužių mato kiti. Daniel Rocha, Filomena Soares, Eva Oliveira, Vitor Carvalho vykdomas tyrimas bando padėti neregiams atpažinti dėmes ant jų drabužių, naudojant išmaniuosius įrenginius. Neregiai, tyrėjų teigimu, yra linkę išsitepti labiau nei regintieji visuomenės nariai, ne iš karto supranta turintys dėmių ir, kartu, skalbia, kai jos jau būna įsisenėjusios. Regėjimo sunkumų patiriantys žmonės dėmių įgauna atlikdami kasdienius veiksmus: valgydami, valydami paviršius ar atsiremdami į juos.
Pagal Mary Douglas, Purity and Danger: An Analysis of Concepts of Pollution and Taboo, London: Routledge, 1966